Gavėnios rekolekcijos: „Dievo dovanos“
(2011 m. kovo 25-27 d.)
Paskutinį kovo savaitgalį Kalvarijų parapijos jaunimas dalyvavo Gavėnios rekolekcijose Truskavoje (Kėdainių raj.). Jų tema − „Dievo dovanos“. Rekolekcijas vedė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kunigas Žydrūnas Vabuolas. Kiekvienas čia atvyko savais tikslais, su savais lūkesčiais: ieškoti ramybės, Dievo artumo, drąsos, stabtelėti, iš naujo pažvelgti į save, savo gyvenimą... Jau patį pirmą rekolekcijų vakarą susimąstėme išgirdę kun. Žydrūno mintį apie tai, kad į rekolekcijas reikia ateiti visam, pasilikti vienam ir išeiti kitokiam... Kiekvienas nuoširdžiai bandėme įgyvendinti šią mintį.
Šeštadienio rytą pradėję malda, po pusryčių susirinkome į pirmąją konferenciją. Tą rytą gavome užduotį išeiti į gamtą, melstis psalmių žodžiais ir visa širdimi justi, kad visa, ką matome, yra neapsakoma Dievo dovana mums. Antroji užduotis buvo apmąstymas skirtas tam, kad suprastumėme, jog mes patys − kiekvienas iš mūsų yra didžiulė Dievo dovana. Vėliau, pasiskirstę grupelėmis, dalinomės asmeninių apmąstymų metu kilusiomis mintimis, kurias paskui išsakėme ir bendrame rate.
Nemažiau svarbus buvo ir susitaikinimo pamaldų laikas, kai kiekvienas asmeniškai galėjome pabūti arčiau Jo... Šeštadienio vakarą baigėme ypatingu „dovanų vakaru“, kurio metu galėjome pamatyti kaip įvairiapusiškai Dievas yra mus apdovanojęs: ragavome naminių sausainių, klausėme eilių, giesmių, Šv. Rašto eilučių, muzikos garsų, istorijų, netgi gavome visus mus vienijančių dovanų, ir pažadą pasimelsti už mus...
Paskutinę rekolekcijų dieną skyrėme laiko pamąstymui apie Eucharistijos įsteigimą bei dalyvavome Šv. Mišiose. Po jų dalinomės išgyvenimais, kalbėjomės apie tai, ar išsipildė mūsų rekolekcijų lūkesčiai, tikslai, norai... Ir, galbūt, tikrai kiekvienas po to savaitgalio grįžo šiek tiek pasikeitęs, kažką naujo atradęs, supratęs ar išmokęs.
Dėkojame Dievui už visas tą rekolekcijų savaitgalį gautas dovanas: kun. Žydrūną, Truskavos kleboną Albertą, bundančią gamtą, stirniuką, saulę, šokoladines bandeles, bendrystę, draugus, mintis, laiką...
Mintys sugrįžus
Imantas:
“Šios rekolekcijos man buvo pirmos, todėl joms kažkaip ypatingai nesiruošiau, bet žinojau, kad man tai bus išbandymas. Labiausiai rekolekcijose patiko ramuma, bendruomenės atvirumas ir pajaustas ypatingas Dievo artumas. Apskritai šių rekolekcijų metu aš suartėjau su Dievu, patyriau romumą ir mielai norėčiau sudalyvauti ir kitose rekolekcijose, bet čia jau kaip Dievas duos”.
Matas:
“Net neatsimenu kelintos tai mano rekolekcijos, todėl ir šioms kažkaip ypatingai nesiruošiau, bet labai laukiau, nes Gavėnia be jų būtų visai kitokia. Mano tikslas per rekolekcijas buvo ypač daug laiko skirti Biblijos skaitymui ir tyliai maldai. Būtent per šias rekolekcijas atradau nuostabų maldos būdą – psalmes! Anksčiau neatkreipdavau dėmesio į tikrai padrąsinančius, įkvepiančius, gerai suprantamus psalmės žodžius. Tai supratau, kai kun. Žydrunas liepė eiti į gamtą ir skaitant 104 psalmę melstis. Ši psalmė atvėrė man akis. Apsižvalgęs aplink save visur jutau ne šiaip laukus ir pievas, bet nuostabią, harmoningą ir neįkainojamą Dievo dovaną mums. Rekolekcijoms pasibaigus jaučiu nostalgiją, nes žinau, jog vėl teks grįžti į kasdieninį gyvenimą, bet tas grįžimas taip pat būna kitoks: atrandu daugiau laiko maldai, į pasaulį pradedu žiūrėti atsinaujinusiomis akimis, širdyje jaučiuosi ramesnis, nes prisimenu, kad į rūpimus klausimus atsakymų galiu ieškoti Biblijoje. Būna gera, kai žinai, kad Šv. Velykas sutiksi tikrai džiugiai ir pakylėtai. Na, o labiausiai man trūks šokoladinių bandelių, kurias kasdien per pietus valgydavome Truskavoje... :)”.
Ramunė:
”Šios mano rekolekcijos jau buvo 4. Rekolekcijoms visiškai nesiruošiau, tik prieš jas bandžiau padaryti kuo daugiau darbų, kad galėčiau joms skirti 3 dienas. Gal todėl į jas važiavau be jokių klausimų ar didelių tikslų, tiesiog norėjau pabūti ramiai, pailsėti nuo rutinos. Rekolekcijose labai patiko pasidalinimai grupelėse. Nors pati daug nešneku, bet patinka kitų atvirumas, sužinau daugiau apie kitus, geriau pažįstu bendruomenę. Na, o labiausiai patiko susitaikinimo pamaldos. Jos – rekolekcijų kulminacijos taškas (gera melstis tyloje, giedoti giesmes ir garbinti Dievą). Taip pat labai patiko impulsas – laikas pamąstymams, kai reikėjo eiti mąstyti į lauką. Tuo metu stebėjau Dievo sukurtą tobulą gamtą ir džiaugiausi, jog Dievas mus taip gausiai apdovanojo. Laikas, praleistas gamtoje, buvo nuostabus, ten suradau ramybę ir šlovinau Dievą giesmėmis („Ar sukūrei saulę man, ar įžiebei žvaigždes, suprask, koks didis Tu esi. Balsą vėjy aš girdžiu ir visa, ką matau, Kūrėjo paliesta pirštu. Leisk matyt, leisk pajust TAVE... – ši giesmė ypač atitiko tas akimirkas, tereikia įsiskaityti į žodžius.). Taip pat įsiminė stirniukas, dar vienas nuostabus Dievo kūrinys, kuris praskaidrino ne vieno jaunuolio dieną :)”.
Algirdas:
“Oi, jau neatsimenu kelintos tai mano rekolekcijos, bet pirmosios buvo 2004 m.:). Nors rekolekcijoms kažkaip ypatingai nesiruošiau, bet su nekantrumu laukiau kada galėsiu jose pajusti ramybę. Gal todėl rekolekcijose man labiausiai ir patinka ramybė, bendrystė, susitaikinimas, susikaupimas. Po rekolekcijų savaitgalio, kaip ir tikėjausi, atsirado ramybė, naujų jėgų daryti tai, ką darau savo „kasdienybėje“, apskritai pailsėjau ir fiziškai, ir psichologiškai. Žodžiu, šimtaprocentinė nauda.:) Dar norėčiau pridurti, jog reikia pasitikėti Dievu, atsiduoti į Jo rankas, nes Jis žino, ko mums reikia, ir būtent nei nuo Jo, nei nuo Jo meilės mes nepasislėpsim net ir nusidėję“.
Justina P.
Prieš važiuodama į rekolekcijas nieko nesitikėjau, norėjau tą laiką skirti vienatvei ir ramybei. Džiaugiuosi, kad Viešpats dovanojo tokį laiką. Viskas buvo natūralu ir paprasta. Patiko rekolekcijų vadovo, kunigo Mareko tiesa ir atvirumas, kad nebuvo viskas vyniojama į sudėtingus ir neaiškius terminus, o aiškiai ir paprastai pasakoma
Rekolekcijos Šumske buvo puiki Advento pradžia. Sakyčiau, jos buvo paprastos, jaukios, draugiškos, nesaldžios ir vertos.
