Kviečiame į Taize pamaldas kovo mėnesį:)

Savanorystė Maisto banke

Kalvarijų jaunimas džiaugiasi galėdamas būti dalele, prisidėjusia prie didesnio gėrio. Spalio 19 dieną, šeštadienį savanoriavome „Maisto Banko“ akcijoje, parduotuvėje „Mandarinas“. Tai ne tik iššūkių pilna, bet ir labai graži patirtis jaunam žmogui. Pradžioje galvoje sukosi nerimastingos mintys: kaip čia bus? kas čia bus? o jei kas ko užklaus? Bet pasidarė žymiai drąsiau kai susirinko pažįstami veidai - Kalvarijų savanoriai! Laikas pralėke nepastebimai greitai... Sutikom įvairių žmonių: abejingų, blogai nusiteikusių,o taip pat ir linksmų ir labai labai geranoriškų, kurie ne tik aukojo maisto produktus, bet ir nepagailėjo savo laiko tiesiog stabtelėti ir pabendrauti su mumis! Gražu... :) Nes juk iš įvairių žmonių ir susideda mūsų Visuotinė Bažnyčia :)

Savanoriai - laimingi žmonės! ;)

Aurelio:)

Kapinių tvarkymas 2013-10-12

Ruduo. „Deja...“ - pasakytume. O gal pagaliau...? Laikau puodelį čiobrelių arbatos, šildau apie vasariškus karščius užmirštančias rankas ir svarstau. Galvoje sukasi kartais gilių apmastymų, o kartais nuoširdžiai spontaniško atsakymo reikalaujantis klausimas: „...o kas tave daro laimingą?“. Dažnai atsakymo į šį, atrodo, paprastą klausimą ieškome pasitelkdami šiltus prisiminimus: akimirkas, žmones, patirtus jausmus, ir, atrodytų, visiškai nereikšmingus dalykus. Kas mane daro laimingą? Iš tų, atrodo, nereikšmingų dalykų išvardinu mandarinų kvapą, vilnones kojines ir.......ir rudenį nuo medžių krentančius lapus. Mėgstu bristi per geltonų lapų jūrą, niekuo nesirūpinti. Kaip tik vieną saulėtą rudenio šeštadienį turėjau progą pasidžiaugti šių metų lapais ir prisidėti prie savanorystės. Kartu su draugais iš Kalvarijų jaunimo bendruomenės keliavome į netoliese Vilniaus esantį Paberžės miestelį tvarkyti kapinių. Iš pirmo žvilgsnio kapinės atrodė labai gerai sutvakytos, ir teko kiek nusivilti: „Neturėsime ką veikti“. Bet kiekvienas radome kapų, prie kurių galėjome pasidarbuoti. Laimingi ėmėmės darbo. Kai kurie susiburė į grupeles. Kiti nusprendė atsiskirti ir darbuotis vienatvėje. Ant kiekvieno sutvarkyto kapo palikome po kelias uždegtas žvakutes. Ir vėl skendome giliuose apmastymuose:  „Juk apleistas kapas visiškai nereiškia, kad žmogus, kuris yra ten palaidotas, nenusipelnė atminimo...?“. Po kapinių tvarkymo atėjo laikas trumpai ekskursijai po Paberžės bažnyčios kiemelį, ten padarytoms nuotraukoms, bei ramiam poilsiui jaukioje Astos sodyboje. Bažnyčios kiemelyje apščiai nuostabių geltonų lapų. Jie unikalūs. Tai šių metų lapai. Kitamet bus jau visiškai kiti. Nemažiau unikalūs. Ant vieno geltonais lapais apsėto medžio pastebėjome vieną didelį raudoną obuolį. Užsimanėme obuolio! Kratėme medį, bet obuolys pasirodė esąs stipresnis negu mes. Atkeliavę į sodybą kurenome laužą ir piknikavome erdvioje pavėsinėje. Skynėme avietes, mėtų lapus ir gėrėme rudeniškai skanią arbatą. Desertui? – šarados J. Laimingi ir lengvai pavargę kiekvienas grįžome į savo namus. Atrodo, eilinė diena? Ne. Ji buvo unikali, kaip ir kiekvienas šių metų lapas. Dabar jau žinau, kas dar mane daro laimingą – tokios dienos, kaip ši.

Parengė: Božena

Foto: Aurelio

Piligriminis jaunimo žygis į Trakus

LJD 2013

Kelios mintelės ir nuotraukos apie Lietuvos jaunimo dienas Kaune :

Tai buvo atsitraukimas nuo kasdienybės, kuris atkūrė ryšį su bendruomene, su pačiu Dievu. Pirmos dienos "chaosas" priminė Taize laikus ir jau tai buvo labai sava. Tos minios plūstančios pasimelsti kartu buvo pats geriausias įrodymas man, kad kad ir kokia vieniša kartais jaučiuosi, tai yra tik apgaulė, iliuzija, nes Dievas manęs niekada nepaliktų vienos. Šeštadienį per šlovinimą mane staiga užplūdo tiek daug minčių, atsakymų bei jausmų, kad nesuvokiau nieko kito, tik tiek, kad VISUOMET TURIU JUDĖTI PIRMYN, nepriklausomai nuo kitų žmonių, kurie dažnai gali mane stabdyti  nuo mano svajonių. Kūrėjas man dovanojo daugiau nei esu verta, todėl turiu šimtus priežasčių laikyti iškėlus nosį.

Ingrida

JD Kaune buvo jau antrosios mano jaunimo dienos Lietuvoje. Kai prieš kelerius metus važiavau į Panevėžį nežinojau, ko tikėtis ir ko laukti. Šį kartą priešingai – galėjau numanyti, kokios galėtų būti Jaunimo dienos, ką gali sugalvoti organizatoriai. Galėjau, bet, tiesą pasakius, nespėjau pagalvoti, kaip viskas Kaune vyks, nes kasdienybė buvo pakankamai mane įsukusi, todėl net atvažiavus į Kauną buvo sunku įsijausti, sunku gyventi jau LJD ritmu ir dvasia. Kita vertus, gal ir gerai, kad neturėjau lūkesčių, nes tai, ką Dievas man davė per šias LJD, buvo daugiau, nei galėjau tikėtis.

                      Pradedant vyskupo Kęstučio Kėvalo katecheze, kuri, tikiu, ne vieną įkvėpė vėl sugrįžti pas Dievą ir iš Dievo semtis džiaugsmo. Tada improvizuotas, bet dėl to tik malonesnis, Kalvarijų mini-koncertėlis ant Prisikėlimo bažnyčios stogo J, kareiviška košė ir kiek su nesklandumais vykę, bet dėl to ne mažiau svarbūs teminiai užsiėmimai.

                      Manau, kad daugumai, aš ne išimtis, labai svarbios buvo Susitaikinimo pamaldos. Sunku sudėlioti į žodžius, kaip Dievas tada palietė mane, bet tą vakarą suvokiau, kad mano DRAUGAS JĖZUS myli mane labiau, nei aš pati galiu įsivaizduoti. Draugas, kuris atleidžia, apkabina, nuramina ir kartu padrąsina toliau JĮ sekti.

                      Naujai, kitaip, o gal ir vėl, atradau Rožinį – maldą mūsų visų motinai. Akimirkos, kai mačiau, kaip visi jaunuoliai, buvę Žalgirio arenoje, kalba Sveika Marija, buvo labai jaudinančios ir sukrečiančios. O pats svarbiausias, geriausias ir visoks kitoks –iausias akcentas, be abejonės, buvo sekmadienio Šv. Mišios su beveik visais mūsų vyskupais. Bendrystė, dalijimasis, malda ir džiaugsmas kartu su visais, buvusiais Arenoje, yra didžiausia dovana ir malonė. Štai kodėl LJD mane praturtina ir brandina – nes kai susirenkame Dievo vardu, Dievas ateina pas mus. Ir ateina per artimą, per tą, kuriam turi paduoti ranką kalbėdamas Tėve Mūsų, per tą, kuris geriausiai tave pažįsta, arba per tą, kurį gali pažinti būdamas LJD J.

Rūta