Filmų vakarai 2011-10-23 „Reign Over Me“

             Sekmadieninis džiaugsmingas šurmulys po 16val. Šv. Mišių, reiškiantis, kad po vasarinės pertraukos, pradėdami naujus metus, mes ir vėl susiburiam parapijos namuose žiūrėti filmą. Susirinko tiek daug žmonių, kad vos sutilpome į jaunimo kambarį! O šį kartą mus paviliojo filmas „Reign Over Me“ apie rudeniniame Niujorke besiblaškantį vyrą, praradusį savo šeimą per tragiškąją rugsėjo 11 –tąją. Tiesa, apie šią dieną, sukrėtusią ne tik galingąją JAV, bet ir visą pasaulį, užsimenama labai subtiliai, pernelyg į ją nesigilinant ir leidžiant žiūrovui pačiam suvokti, kad tragedija vis dar vyksta, dar nepasibaigė, kad jos skausmas vis dar gyvas artimųjų netekusių žmonių širdyse. Visas dėmesys sutelktas į pagrindinio herojaus Čarlio, praradusio savo žmoną ir tris dukteris, bei jo koledžo laikų draugo Alano, turinčio patrauklų darbą ir nuostabią šeimą, santykius. Tačiau ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į žuvusios moters tėvus, į Alano žmoną, ir pastebėti kaip meilė, kad ir skirtinga,  gali mus pakelti, įkvėpti, išgelbėti ir atverti naujus pasaulius, bet gali ir skaudinti bei suvaržyti.

                Filmui pasibaigus visi, neturėję greitai išbėgti, pasiliko aptarimui. Pirmiausia kalbėjome apie Čarlio gyvenimą, apie jo poelgius ir kodėl jis tapo toks vienišas, kaip jo gyvenimas ėmė keistis po to, kai jį gatvėje užkalbino seniai nematytas draugas, kuris, anot Roberto, Čarliui leido tiesiog būti nesistengdamas per daug kištis į jo gyvenimą ir bandyti per prievartą pakeisti Čarlio mąstymą. Neliko nepastebėtas ir Alano šeimyninis gyvenimas – jo santykiai su žmona, jo paties savijauta, laisvės troškimas ir netgi baimė bei nenoras atsiverti žmonai. Atkreipėme dėmesį ir į žuvusios moters tėvų, kitaip Čarlio uošvių, bandymą bet kokiu būdu išlaikyti žentą arti savęs, net jei dėl to jie turėtų jį „įkišti“ į psichiatrinę ligoninę, ir be galo išmintingo teisėjo poelgį atiduoti sprendimo galią patiems uošviams. Bet nenoriu sugadinti malonumo tiems, kurie nematė filmo ir vis tik susigundys jį pažiūrėti J ir tikiuosi, kad po filmo ir diskusijos kiekvienas išėjo nors kiek geresnis nei tada, kai įėjo į jaunimo kambarį, ir susimąstęs, kad Dievas apdovanojo mus labiau nei mes tai įvertinam. Taigi drąsos gyventi Dievo malonėje!

Rūta