Ruduo. „Deja...“ - pasakytume. O gal pagaliau...? Laikau
puodelį čiobrelių arbatos, šildau apie vasariškus karščius užmirštančias rankas
ir svarstau. Galvoje sukasi kartais gilių apmastymų, o kartais nuoširdžiai
spontaniško atsakymo reikalaujantis klausimas: „...o kas tave daro laimingą?“.
Dažnai atsakymo į šį, atrodo, paprastą klausimą ieškome pasitelkdami šiltus
prisiminimus: akimirkas, žmones, patirtus jausmus, ir, atrodytų, visiškai
nereikšmingus dalykus. Kas mane daro laimingą? Iš tų, atrodo, nereikšmingų dalykų
išvardinu mandarinų kvapą, vilnones kojines ir.......ir rudenį nuo medžių
krentančius lapus. Mėgstu bristi per geltonų lapų jūrą, niekuo nesirūpinti. Kaip
tik vieną saulėtą rudenio šeštadienį turėjau progą pasidžiaugti šių metų lapais
ir prisidėti prie savanorystės. Kartu su draugais iš Kalvarijų jaunimo
bendruomenės keliavome į netoliese Vilniaus esantį Paberžės miestelį tvarkyti
kapinių. Iš pirmo žvilgsnio kapinės atrodė labai gerai sutvakytos, ir teko kiek
nusivilti: „Neturėsime ką veikti“. Bet kiekvienas radome kapų, prie kurių
galėjome pasidarbuoti. Laimingi ėmėmės darbo. Kai kurie susiburė į grupeles.
Kiti nusprendė atsiskirti ir darbuotis vienatvėje. Ant kiekvieno sutvarkyto
kapo palikome po kelias uždegtas žvakutes. Ir vėl skendome giliuose
apmastymuose: „Juk apleistas kapas
visiškai nereiškia, kad žmogus, kuris yra ten palaidotas, nenusipelnė atminimo...?“.
Po kapinių tvarkymo atėjo laikas trumpai ekskursijai po Paberžės bažnyčios kiemelį,
ten padarytoms nuotraukoms, bei ramiam poilsiui jaukioje Astos sodyboje. Bažnyčios
kiemelyje apščiai nuostabių geltonų lapų. Jie unikalūs. Tai šių metų lapai.
Kitamet bus jau visiškai kiti. Nemažiau unikalūs. Ant vieno geltonais lapais
apsėto medžio pastebėjome vieną didelį raudoną obuolį. Užsimanėme obuolio! Kratėme
medį, bet obuolys pasirodė esąs stipresnis negu mes. Atkeliavę į sodybą
kurenome laužą ir piknikavome erdvioje pavėsinėje. Skynėme avietes, mėtų lapus
ir gėrėme rudeniškai skanią arbatą. Desertui? – šarados J. Laimingi ir lengvai pavargę kiekvienas grįžome į savo namus. Atrodo,
eilinė diena? Ne. Ji buvo unikali, kaip ir kiekvienas šių metų lapas. Dabar jau
žinau, kas dar mane daro laimingą – tokios dienos, kaip ši.
Parengė: Božena
Foto: Aurelio
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą