Jaunimo stovykla, nors ir vyko tik savaitgalį, buvo tikrai įspūdinga. Vykau be jokių lūkesčių, ir išlošiau, nes kai mažiausiai tikiesi, daugiausiai gauni. Tą savaitgalį susitikau su savo draugais iš parapijos, bet pažinau juos visai kitokius, kitoje aplinkoje ir kitokiose situacijose. Gaminome maistą, kūrėme laužą ar plovėme grindis, ir tai buvo nuostabu! Kartu meldėmės ir valgėme, kaip viena šeima. Žinoma, žaidėme ir stalo bei lauko žaidimus, kas mus taip pat suvienijo, kad net vėliau dar kartą susitikome pažaisti. Jaunimo stovykla - pirmas blynas, bet, manau, neprisvilęs. Nėra nieko geriau, kai gali būti pats savimi ir su žmonėmis, kurie nori bei siekia to paties!-Algirdas
Visi krikščioniški susibūrimai, stovyklos ir panašūs pasibuvimai neretai prasideda intencijomis, lūkesčiais ir pasidalinimais ko tikiesi. Prisipažinsiu, nieko nesitikėjau, nieko nesvajojau, nieko neplanavau. Esu dėkinga Dievui, kad tada, kai man pačiai pritrūko drąsos nuspręsti važiuoti ar ne, JIS sudėliojo įvykius taip, kad tiesiog neturėjau priežasčių nevažiuoti. Esu laiminga, kad važiavau, esu laiminga, kad turėjau nuostabią progą pažinti žmones, kuriuos Viešpats man dovanoja, kurie yra šalia manęs, bet tik iš savo silpnumo, baimių ar nesugebėjimo mylėti, įprastai gal pakalbinčiau tik standartinėmis frazėmis. Man stovykla buvo iššūkis – pirmiausia, be abejonės, asmeninis, o kartu ir toks bendruomeninis, nes bendruomenė
juk auga tada, kai auga kiekvienas mūsų. Turėjau galimybių išmokti
nusileisti, paklausyti kito patarimo ar pasidalinimo, įžvelgti kito
žmogaus privalumus ir atleisti tas jo klaideles, be kurių neapsieina
nei vienas iš mūsų. Taip pat galėjau pabandyti suprasti, kad skirtumas
nereiškia, kad kitas žmogus blogas ar kad aš bloga, priešingai –
skirtingi charakteriai leidžia mums visiems kartu sukurti fantastišką
rezultatą! (Kas labai nekantrauja apie ką aš čia, paklauskite kada
jaunimo apie stovyklos plovą ir kiek plovo ruošimo receptų sužinojome
;) )
Tikiu, kad ne man vienai buvo kiek netikėta, o kartu ir labai malonu
praleisti savaitgalį juokiantis, žaidžiant, kūrenant laužą, kartu
ruošiant pietus ar tiesiog ramiai gulint ant pievos kalbantis su
draugu. Juk neretai mūsų išvykos būna rekolekcijos – nemažai
susikaupimo, tylos, ramybės ir buvimo vienu du su Dievu. Ši išvyka
buvo tokia puiki staigmena (kurią tikiuosi pakartosim ir kitąmet), kai
Dievo artumas ir palaikymas, ir buvimas šalia pasireiškė draugo buvimo
šalia :).
-Rūta
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą