Viešpats davė, Viešpats ir atėmė!

(Job 1, 21)

„Moterie, ko verki? Ko ieškai?”(Jn 20, 15) Šie žodžiai man labiausiai įstrigo šį sekmadienį. Perskaičiau viename iš Magnificat. Taip, Jėzus mirė, Jėzus kėlės, Jėzus vėl ateis. Jis įžengė į Dangų, kad būtų šalia kiekvieno, kad būtų VISUR. O kaipgi Jo vietininkai žemėje, sekantys Kristumi kunigai, diakonai, klierikai...? Ar jie taip pat, vienokia ar kitokia prasme, išeidami pasilieka su mumis, ar viską pasiima su savimi ir išsineša į kitą vietą, pas kitus žmones? Jie iškeliauja skelbti Gerąją Naujieną, evangelizuoti, dirbti toliau, plėsti Dievo Karalystę.

Be abejo, jie palieka tai, ką sukūrė, lieka širdyse su mumis, galų gale, jei tiesiogiai neiškeliauja pas Tėvą, juk galime nors ir ne taip dažnai su jais susitikti. Galime sutikti šiuos žmones, kurie mus patraukė arčiau Dievo, apaštalus, kurie negailėjo nei laiko, nei pastangų dėl mūsų dvasinės gerovės, stengėsi, kad būtumėme tvirta bendruomenė, viena šeima, tvirta tikėjimu. Tai žmonės, su kuriais drauge juokėmės ir liūdėjom, meldėmės, džiaugėmės, kalbėjom ir tylėjom, žmonės per kuriuos į mūsų širdis beldėsi Viešpats, žmonės, kurių lūpos skelbė Dievo žodį. Jie nebuvo tik savo pareigų „atlikėjai”, bet tikri draugai. Ir ne tik buvo, bet YRA ir, tikiuosi, bus.

Vaje, matyt, skamba kiek per gerai. Juk taip mes įpratę kalbėti tik apie mirusius. Bet aš leisiu sau parašyti, ką manau, ką jaučiu ir kam galbūt pritars dar kokia jautri širdis.

                      Besistatydindami į Bažnyčią, lipdomės vienas šalia kito, kad rastumėm paguodos ir paramos ir patys būtumėme gyvas liudijimas ir pastiprinimas esančiam šalia. Tačiau ar dažnai apie tai susimąstome? Ar mums tai taip SAVAIME SUPRANTAMA, tie maži dalykai, kurie daugiau ar mažiau pastebimai sušildo mūsų širdį ir atgaivina mūsų gyvenimą, pilką kasdienybę. Ar dažnai pasakom, kad mylim? Ar dažnai pastebim tą kitą gyvąjį akmenį, esantį šalia mūsų, tą brangią Bažnyčios dalį? Aišku, pastebim. Aišku, vertinam. Tik gal ne visada mokam ir norim tai parodyt. Ypač kai kalbama apie mūsų kunigus. Juk jie dirba čia, parapijoje. Jie neturi pasirinkimo, ateiti ar ne. O juk labai retai pasakome: „o kaip smagu, kad atėjai”. Juk tai savaime suprantama. Prisiėmę atsakomybę, jie kantriai neša savo kryžių, pasitikėdami Dievu, stengiasi laikytis savo įžadų.

                      Išėmus akmenį iš Dvasinio Bažnyčios kūno, Bažnyčiai būna sunku. Žinoma, kad skaudžiausia dėl tų akmenų, kurie nenori statydintis savo gyvenimo ant Kristaus pamato... Bet visgi skaudu ir atsisveikinti su artimu žmogum. Visada. Trumpesniam ar ilgesniam laikui. Bet dar sunkiau dėl to, kad bijom pokyčių. Kad NEDUOK DIEVE kažkas pasikeis, dar blogiau jeigu man pačiam dėl to TEKS keistis. Neretai pokyčiai ateina per kančias, sunkumus, nemalonumus, savo ar kitų klaidas. Tačiau žinome, kad tai turi būti kelias į tobulėjimą. Persilaužę pamatome pasaulį ir savo situaciją visai kitaip, kitomis akimis. Viskas nebeatrodo taip blogai ir baisiai.

                      Pakalbėkim konkrečiau.

Apie metus mūsų parapijoje, ypač daug laiko praleidęs, daug dėmesio ir pastangų skyręs jaunimui, mus palieka, dar tada buvęs diakonu, dabar jau kunigas Andžej. Vos atėjęs jis lengvai įsiliejo į jaunimo bendruomenę, netrukus perprato mūsų bajerius (ir pats įgudo juos skaldyti), susipažino su mūsų veikla, siekiais. Ypač įsiminė tai, kad jis, nors ir buvo atsakingas už jaunimą, niekad neprimesdavo savo nuomonės, visada stengėsi surasti kompromisą. Visada jautėme, kad tai žmogus, kuris siekia mums padėti atrasti vienybę, surasti vieningą sprendimą. Ir ką pasakysite? Toks jo darbas, taip ir turėjo būt. Galbūt. O gal ir ne. Gal čia slypi kažkas ypatingo. Ar ne paprastume daugiausia paslapčių?

Smagus Andžej būdas ir pomėgis rizikuoti atnešė visokeriopos naudos. Prisimenu, kai planavome talentų vakarą, kaip viskas atrodė sunku ir net neįmanoma. Andžej buvo vienas iš tų žmonių, kurie sakė: „mes galim ir tai padarysim. Tereikia noro”. Ir iš tiesų stebėjau, kaip jis vieną po kito prakalbino žmones, įkvėpdamas drąsos pasidalinti savo talentais.

Kaip bendraujant su Dievu, taip ir su žmogumi labai svarbus yra asmeninis santykis. Andžej nuolat stengėsi pažinti kiekvieną žmogų, pastebėti kiekvieną nebylų žvilgsnį, iš kurio pastebėdavo, kad kažkas negerai. Jis visad tvirtai pasitikėjo Viešpačiu ir tvirtai tikino, kad Jam viskas įmanoma, tereikia pasitikėti Juo. Niekas neįvyksta šiaip sau ir viskas turi prasmę. Taip... Per bėdas ir rūpesčius dažnai tai pamirštame.

Ir štai, neseniai nuaidėjusi gera žinia, Andžej kunigystės šventimai atnešė gaivaus džiaugsmo, ne tik pačiam Andžej, jo artimiesiems, bet taip pat ir mums, tarsi nepastebimai dalyvavusiems šiame jo kelyje į kunigystę. Buvo džiugu ir keista. Tai vienas iš maloniųjų pokyčių, kurie būna ilgai laukti, išmelsti, kuriems daug ruošiamasi ir, kurie akivaizdžiai neša gėrį. Gal per stipriai bus pasakyta, kad šis džiaugsmas truko neilgai, bet kad buvo aptemdytas, tai tikrai. Žinia, kad šis mielas, jau seniai mums savas žmogus tarnystę tęs jau kitoje Vilniaus parapijoje. Kai tai sužinojau, negalėjau patikėti. Man atrodė SAVAIME AIŠKU , kad jis liks čia, kad nedaug kas pasikeis. Tačiau...

Sprendimas jau priimtas. Ir šitą pokytį aš įdėčiau į nemaloniųjų skrynelę.

                   Žinoma, tvarka yra įprasta, kunigai turi keliauti, keistis. Įdomus žodis – KEISTIS. Kunigas turi keistis, siekti šventumo (kaip ir kiekvienas žmogus), o taip pat ir keisti parapijas, vietas, kuriose atlieka tarnystę. Tačiau net žinant, kad anksčiau ar vėliau šis pasikeitimas įvyks, nepasidaro lengviau. Drįsčiau teigti, kad tai toks mažas PACMAN‘o tipo grūdelis burba širdy: „man man man”. Norim stabilumo, norim to, ką manom esant savo, ką manom esant gėriu sau. Na, argi tai ne savaime suprantama?

Atrodo, visame, ką išdėsčiau nieko naujo, viskas VĖL savaime suprantama, natūralu...

                Tačiau tik Dievas žino, kur yra kiekvieno Bažnyčios akmens vieta. Visi stadydinamės ne į daug atskirų mini-bažnyčių bet į vieną, VISUOTINĘ BAŽNYČIĄ. Ir galbūt, GALBŪT tas akmuo, mums taip tikęs ir patikęs, mielas ir brangus, Dievo valia iš mūsų atimtas, dar tvirčiau nei kada anksčiau, parems kitą Bažnyčios sieną. Nes juk „viskas išeina į gera mylintiems Dievą” (Rom 8,28).

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7, 7–11)

„Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu“ (Jn 14, 13–14)

Baz