Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui“ tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?
O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“ tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?
Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa?
O jei visas klausa, tai kur uoslė?
Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo.
Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas?
Bet dabar narių daug, o kūnas vienas.
Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia.“ Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni.
Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai
Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais.
Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai.
Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.
(1 Kor 14-26)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą