Benediktas XVI: „Prisikėlusysis priklauso ne praeičiai, bet dabarčiai“
 |
| EPA nuotrauka |
Šventojo Tėvo kalba prieš velykinį palaiminimą Urbi et orbi, kurią lietuvių kalba paskelbė Vatikano radijas.
Brangieji broliai ir seserys Romoje ir visame pasaulyje! „Surrexit Christus, spes mea“ – „Kristus, mano viltis, prisikėlė“ (Velykų sekvencija). Jus visus tepasiekia džiūgaujančios Bažnyčios balsas – žodžiai, kuriuos pasak senojo himno ištarė Marija Magdalietė, pirmoji Velykų ryta sutikusi prisikėlusį Viešpatį. Ji skubiai nubėgo pas kitus mokinius ir jiems pranešė: „Mačiau Viešpatį“ (Jn 20,18). Ir mes, ėję per Gavėnios dykumą ir skausmingas Kančios dienas, šiandien skelbiame pergalę: „Prisikėlė! Tikrai prisikėlė!“.
Kiekvienas krikščionis išgyvena Marijos Magdalietės patirtį. Tai gyvenimą perkeičiantis susitikimas: susitikimas su nepaprastu Žmogumi, kuris mums leidžia pajusti Dievo tiesą ir gerumą, kuris išvaduoja iš blogio ne laikinai ir paviršutiniškai, bet radikaliai, kuris mus visiškai pagydo ir gražina mums orumą. Štai dėl ko Magdalietė vadina Jėzų „mano viltimi“: Jis ją atgaivino, padovanojo jai naują ateitį, gerą, nuo blogio išvaduotą gyvenimą. „Kristus, mano viltis“ reiškia, kad kiekvienas mano geras ketinimas Jame turi realią galimybę išsipildyti, Jo dėka galiu tikėtis, kad mano gyvenimas bus geras, pilnas, amžinas, nes pats Dievas tapo mums artimas ir įžengė į mūsų žmogiškumą.
Marija Magdalietė, kaip ir kiti mokiniai, matė kaip Jėzų atmetė tautos vyresnieji, kaip jis buvo suimtas, nuplaktas, pasmerktas mirčiai ir nukryžiuotas. Turėjo būti nepakeliamai sunku matyti kaip įsikūnijęs Gerumas kenčia nuo žmogaus piktumo, kaip melas tyčiojasi iš Tiesos, kaip kerštas įžeidinėja Gailestingumą. Jėzui mirus atrodė žlugusios visų į Jį sudėtos viltys. Tačiau tikėjimas visiškai neužgeso. Visų pirma Mergelės Marijos, Jėzaus motinos širdyje, net ir nakties tamsoje liko gyva skaisti liepsna. Šį kartą viltis negalėjo nesusidurti su blogio kietumu. Prieš ją iškilo ne tik mirties siena, bet ir aštrūs pavydo ir išdidumo, melo ir smurto dygliai. Jėzus perėjo per šią mirtiną pynę ir nutiesė mums kelią į gyvybės Karalystę. Vieną akimirką Jėzus atrodė pralaimėjęs: sutemos gaubė žemę, spengė Dievo tyla, viltis buvo tarsi beprasmis žodis.
Ir štai rytą po šabo randa tuščią kapą. Paskui Jėzus pasirodo Magdalietei, kitoms moterims, mokiniams. Tikėjimas atgyja kaip niekad tvirtas, nenugalimas, nes jis remiasi lemtingu įvykiu: „Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas“. Prisikėlimo ženklai patvirtina gyvybės pergalę prieš mirtį, meilės prieš neapykantą, gailestingumo prieš kerštą: „Kapas, kur Kristaus kūnas gulėjo, ir garbė, kuria Prisikėlusis spindėjo. Angelai, liudyt nužengę, marškos ir drabužiai, Kristaus kūną dengę“.
Brangieji broliai ir seserys! Jei Jėzus prisikėlė, tuomet, ir tik tuomet, įvyko kažkas tikrai nauja, kas keičia žmogaus ir pasaulio būseną. Tuomet Jėzus yra tasai, kuriuo galime absoliučiai pasitikėti, pasitikėti ne tik jo žinia, bet Juo pačiu, nes Prisikėlusis priklauso ne praeičiai, bet dabarčiai; Jis yra gyvas. Kristus yra viltis ir paguoda pirmiausia toms krikščionių bendruomenėms, kurios dėl tikėjimo kenčia didžiausią diskriminaciją ir persekiojimus. Bažnyčioje veikianti Jo vilties jėga palaiko visus, ką slegia kančia ir neteisingumas.
Prisikėlęs Kristus tesuteikia viltį Artimiesiems Rytams, kad visos to regiono etninės, kultūrinės ir religinės grupės bendradarbiautų bendram labui ir kad būtų gerbiamos žmogaus teises. Ypač Sirijoje tenebūna liejamas kraujas, kuo greičiau teįsivyrauja pagarba, dialogas ir susitaikinimas, kaip reikalauja ir tarptautinė bendruomenė. Pabėgėliai iš tos šalies ir žmonės, kuriems reikia humanitarinės pagalbos, tebūnie svetingai priimami, solidarumas tepalengvina jų sunkias kančias. Velykų pergalė tedrąsina irakiečių tautą negailint jėgų siekti stabilumo ir pažangos. Šventojoje Žemėje izraeliečiai ir palestiniečiai drąsiai teatnaujina taikos procesą.
Viešpats, nugalėjęs blogį ir mirtį, testiprina krikščionių bendruomenes Afrikos žemyne, tesuteikia jiems vilties įveikti sunkumus, tepadaro jas savo visuomenių taikos ir pažangos kūrėjomis.
Prisikėlęs Jėzus teguodžia kenčiančias Afrikos rago tautas ir teskatina susitaikinimą; tepadeda Didžiųjų Ežerų regionui, Sudanui ir Pietų Sudanui, jų gyventojams tesuteikia jėgų atleisti. Malį, kuriame šiuo metu vyksta politiniai neramumai, Šlovingasis Kristus teapdovanoja taika ir stabilumu. Nigerijai, kur pastaruoju metu vyko kruvini teroristiniai išpuoliai, Velykų džiaugsmas teįkvepia energijos kurti taikią ir savo piliečių religijos laivę gerbiančią visuomenę.
Visiems džiugių Velykų!
Kiekvienas krikščionis išgyvena Marijos Magdalietės patirtį. Tai gyvenimą perkeičiantis susitikimas: susitikimas su nepaprastu Žmogumi, kuris mums leidžia pajusti Dievo tiesą ir gerumą, kuris išvaduoja iš blogio ne laikinai ir paviršutiniškai, bet radikaliai, kuris mus visiškai pagydo ir gražina mums orumą. Štai dėl ko Magdalietė vadina Jėzų „mano viltimi“: Jis ją atgaivino, padovanojo jai naują ateitį, gerą, nuo blogio išvaduotą gyvenimą. „Kristus, mano viltis“ reiškia, kad kiekvienas mano geras ketinimas Jame turi realią galimybę išsipildyti, Jo dėka galiu tikėtis, kad mano gyvenimas bus geras, pilnas, amžinas, nes pats Dievas tapo mums artimas ir įžengė į mūsų žmogiškumą.
Marija Magdalietė, kaip ir kiti mokiniai, matė kaip Jėzų atmetė tautos vyresnieji, kaip jis buvo suimtas, nuplaktas, pasmerktas mirčiai ir nukryžiuotas. Turėjo būti nepakeliamai sunku matyti kaip įsikūnijęs Gerumas kenčia nuo žmogaus piktumo, kaip melas tyčiojasi iš Tiesos, kaip kerštas įžeidinėja Gailestingumą. Jėzui mirus atrodė žlugusios visų į Jį sudėtos viltys. Tačiau tikėjimas visiškai neužgeso. Visų pirma Mergelės Marijos, Jėzaus motinos širdyje, net ir nakties tamsoje liko gyva skaisti liepsna. Šį kartą viltis negalėjo nesusidurti su blogio kietumu. Prieš ją iškilo ne tik mirties siena, bet ir aštrūs pavydo ir išdidumo, melo ir smurto dygliai. Jėzus perėjo per šią mirtiną pynę ir nutiesė mums kelią į gyvybės Karalystę. Vieną akimirką Jėzus atrodė pralaimėjęs: sutemos gaubė žemę, spengė Dievo tyla, viltis buvo tarsi beprasmis žodis.
Ir štai rytą po šabo randa tuščią kapą. Paskui Jėzus pasirodo Magdalietei, kitoms moterims, mokiniams. Tikėjimas atgyja kaip niekad tvirtas, nenugalimas, nes jis remiasi lemtingu įvykiu: „Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas“. Prisikėlimo ženklai patvirtina gyvybės pergalę prieš mirtį, meilės prieš neapykantą, gailestingumo prieš kerštą: „Kapas, kur Kristaus kūnas gulėjo, ir garbė, kuria Prisikėlusis spindėjo. Angelai, liudyt nužengę, marškos ir drabužiai, Kristaus kūną dengę“.
Brangieji broliai ir seserys! Jei Jėzus prisikėlė, tuomet, ir tik tuomet, įvyko kažkas tikrai nauja, kas keičia žmogaus ir pasaulio būseną. Tuomet Jėzus yra tasai, kuriuo galime absoliučiai pasitikėti, pasitikėti ne tik jo žinia, bet Juo pačiu, nes Prisikėlusis priklauso ne praeičiai, bet dabarčiai; Jis yra gyvas. Kristus yra viltis ir paguoda pirmiausia toms krikščionių bendruomenėms, kurios dėl tikėjimo kenčia didžiausią diskriminaciją ir persekiojimus. Bažnyčioje veikianti Jo vilties jėga palaiko visus, ką slegia kančia ir neteisingumas.
Prisikėlęs Kristus tesuteikia viltį Artimiesiems Rytams, kad visos to regiono etninės, kultūrinės ir religinės grupės bendradarbiautų bendram labui ir kad būtų gerbiamos žmogaus teises. Ypač Sirijoje tenebūna liejamas kraujas, kuo greičiau teįsivyrauja pagarba, dialogas ir susitaikinimas, kaip reikalauja ir tarptautinė bendruomenė. Pabėgėliai iš tos šalies ir žmonės, kuriems reikia humanitarinės pagalbos, tebūnie svetingai priimami, solidarumas tepalengvina jų sunkias kančias. Velykų pergalė tedrąsina irakiečių tautą negailint jėgų siekti stabilumo ir pažangos. Šventojoje Žemėje izraeliečiai ir palestiniečiai drąsiai teatnaujina taikos procesą.
Viešpats, nugalėjęs blogį ir mirtį, testiprina krikščionių bendruomenes Afrikos žemyne, tesuteikia jiems vilties įveikti sunkumus, tepadaro jas savo visuomenių taikos ir pažangos kūrėjomis.
Prisikėlęs Jėzus teguodžia kenčiančias Afrikos rago tautas ir teskatina susitaikinimą; tepadeda Didžiųjų Ežerų regionui, Sudanui ir Pietų Sudanui, jų gyventojams tesuteikia jėgų atleisti. Malį, kuriame šiuo metu vyksta politiniai neramumai, Šlovingasis Kristus teapdovanoja taika ir stabilumu. Nigerijai, kur pastaruoju metu vyko kruvini teroristiniai išpuoliai, Velykų džiaugsmas teįkvepia energijos kurti taikią ir savo piliečių religijos laivę gerbiančią visuomenę.
Visiems džiugių Velykų!
(www.bernardinai.lt)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą