Aš savanoris

Bazilė - jaunimo vadovė

Žodis „vadovas“ man visada skambėjo labai jau baisiai, tačiau jį išgirdus pirmiausia į galvą ateina Jėzaus žodžiai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“(Mk 9, 30-37). Nepasakyčiau, kad trokšdama būti pirma pasirinkau šią tarnystę. Veikiau atvirkščiai. Noras tarnauti kitiems jauniems žmonėms mane paskatino prisiimti šią atsakomybę. Į tikrai krikščionišką gyvenimą, į parapijos veiklą ir bendruomenę įsitraukiau būtent kitų jaunų žmonių dėka, ir ši gyvenimo patirtis iš tiesų nušvietė viską kitom spalvom, leido pasijusti didelės krikščionių šeimos dalimi. Šį lobį reikia saugoti ir branginti, be abejo, turime atsiduoti į Dievo rankas ir visada stengtis ieškoti Jo valios, tačiau juk mūsų rankomis Jis gali keisti pasaulį.

Būti vadove man reiškia būti visų tarnaite. Nesvarbu, ką veikčiau: galvočiau apie rekolekcijų planus ar tiesiog virčiau arbatą. Vienas iš labiausiai mane įkvepiančių dalykų, kalbant apie tarnystę yra požiūris, kad jeigu esu čia ir dabar ir matau, kad galiu pasitarnauti - turiu imtis darbo. Kodėl nuolat skundžiamės, kad kažkas nepadaryta ir t.t.? Galbūt kiti žmonės to nepastebi, o Tu, jei matai problemą, kodėl ieškai kaltų, ar mąstai, kad kažkas kitas turi viską sutvarkyti? Žinoma, tai nelengvas uždavinys, nes ne visada jaučiuosi pajėgi kažką išspręsti, pakeisti, gal kartais trūksta idėjų, užpuola koks tinginys - ai, ir taip gerai, kam čia rūpi, kam čia stengtis... Tačiau reikia nuolat motyvuoti save, kad krikščionis - ne tas, kuris guli po medžiu ir laukia kol į burną jam nukris obuolys. Krikščionis - kovotojas. Būtent šis žodis man labiausiai patinka. Kovotojas už tiesą, gyvenimą, kovojantis su pagundomis, abejingumu, o kartais gal ir su savimi pačiu, savo ydomis, įpročiais... Ir svarbu žinoti, kad šioje kovoje nesu viena. Ir kad ir kaip kartais palūžtu mūšio lauke - Kristaus pusėje visada bus Draugo ištiesta ranka, kuri neleis pasiduoti. Niekada.
 Galbūt ir nepadarau, ko trokštu, bet tikiu, kad Dievas leidžia mums vieniems iš kitų pasimokyti ir kviečia tarnauti vieni kitiems. Ne iš reikalo, ne iš prievartos, bet iš meilės artimui - kitam, tokiam pat kaip aš. Tokiam pat jaunam žmogui, kuri taip pat kartais suklumpa, kartais būna pasimetęs, neranda Dievo. Bet galbūt tavo gyvenimas, tavo pavyzdys įkvėps naujų pasiryžimų. Juk mes esame tik Gerosios Naujienos skleidėjai, tik sėjame, o Dievas augina vaisius. Svarbu nepasiduoti ir eiti pirmyn. Eiti, tarnauti ir matyti tame prasmę. Gal kartais ir su ašara beriamas grūdas, bet džiaugsmas pjūčiai atėjus - didžiausia dovana.

Kristina - Carito savanorė

Jau kelis metus savanoriauju parapijos Carite. Parapijos jaunimas, kuris jau ten savanoriavo, pakvietė prisijungti norinčius, jų padrąsinta – prisijungiau. Mano savanorystės tikslas – Caritas globojamų šeimų vaikų užimtumas vieną kartą per savaitę. Kartu su parapijos jaunimu ir yresniosiomis Caritas savanorėmis laukiame vaikų kiekvieną penktadienį. Susirinkę žaidžiame, ruošiame maistą, piešiam, lankstom, spalvinam, prieš šventes ruošiam spektaklius ir kt. Prieš pradedant savanoriauti, ankstesnieji savanoriai akcentavo, kad labai svarbu nuolatos ir reguliariai ateiti. Tai, pripažinsiu, yra nėra taip lengva, kai atrodo. Vis neplanuoti reikalai, ar kitos problemos, ar pačios apsileidimas.. Pats didžiausias šios savanorystės džiaugsmas – pažinti kiekvieną labai skirtingą ir mokytis jį priimti. avanoriaudama atradau tarnystės dovaną, bei supratau, kad duoti yra daug geriau nei imti. Tarnystė nėra lengva, ji reikalauja laiko ir kantrybės, bet leidžia prisidėti prie vaikų kasdienos ir augimo.