LJD 2013

Kelios mintelės ir nuotraukos apie Lietuvos jaunimo dienas Kaune :

Tai buvo atsitraukimas nuo kasdienybės, kuris atkūrė ryšį su bendruomene, su pačiu Dievu. Pirmos dienos "chaosas" priminė Taize laikus ir jau tai buvo labai sava. Tos minios plūstančios pasimelsti kartu buvo pats geriausias įrodymas man, kad kad ir kokia vieniša kartais jaučiuosi, tai yra tik apgaulė, iliuzija, nes Dievas manęs niekada nepaliktų vienos. Šeštadienį per šlovinimą mane staiga užplūdo tiek daug minčių, atsakymų bei jausmų, kad nesuvokiau nieko kito, tik tiek, kad VISUOMET TURIU JUDĖTI PIRMYN, nepriklausomai nuo kitų žmonių, kurie dažnai gali mane stabdyti  nuo mano svajonių. Kūrėjas man dovanojo daugiau nei esu verta, todėl turiu šimtus priežasčių laikyti iškėlus nosį.

Ingrida

JD Kaune buvo jau antrosios mano jaunimo dienos Lietuvoje. Kai prieš kelerius metus važiavau į Panevėžį nežinojau, ko tikėtis ir ko laukti. Šį kartą priešingai – galėjau numanyti, kokios galėtų būti Jaunimo dienos, ką gali sugalvoti organizatoriai. Galėjau, bet, tiesą pasakius, nespėjau pagalvoti, kaip viskas Kaune vyks, nes kasdienybė buvo pakankamai mane įsukusi, todėl net atvažiavus į Kauną buvo sunku įsijausti, sunku gyventi jau LJD ritmu ir dvasia. Kita vertus, gal ir gerai, kad neturėjau lūkesčių, nes tai, ką Dievas man davė per šias LJD, buvo daugiau, nei galėjau tikėtis.

                      Pradedant vyskupo Kęstučio Kėvalo katecheze, kuri, tikiu, ne vieną įkvėpė vėl sugrįžti pas Dievą ir iš Dievo semtis džiaugsmo. Tada improvizuotas, bet dėl to tik malonesnis, Kalvarijų mini-koncertėlis ant Prisikėlimo bažnyčios stogo J, kareiviška košė ir kiek su nesklandumais vykę, bet dėl to ne mažiau svarbūs teminiai užsiėmimai.

                      Manau, kad daugumai, aš ne išimtis, labai svarbios buvo Susitaikinimo pamaldos. Sunku sudėlioti į žodžius, kaip Dievas tada palietė mane, bet tą vakarą suvokiau, kad mano DRAUGAS JĖZUS myli mane labiau, nei aš pati galiu įsivaizduoti. Draugas, kuris atleidžia, apkabina, nuramina ir kartu padrąsina toliau JĮ sekti.

                      Naujai, kitaip, o gal ir vėl, atradau Rožinį – maldą mūsų visų motinai. Akimirkos, kai mačiau, kaip visi jaunuoliai, buvę Žalgirio arenoje, kalba Sveika Marija, buvo labai jaudinančios ir sukrečiančios. O pats svarbiausias, geriausias ir visoks kitoks –iausias akcentas, be abejonės, buvo sekmadienio Šv. Mišios su beveik visais mūsų vyskupais. Bendrystė, dalijimasis, malda ir džiaugsmas kartu su visais, buvusiais Arenoje, yra didžiausia dovana ir malonė. Štai kodėl LJD mane praturtina ir brandina – nes kai susirenkame Dievo vardu, Dievas ateina pas mus. Ir ateina per artimą, per tą, kuriam turi paduoti ranką kalbėdamas Tėve Mūsų, per tą, kuris geriausiai tave pažįsta, arba per tą, kurį gali pažinti būdamas LJD J.

Rūta