Apie advento rekolekcijas

Kelios mintys apie rekolekcijas:)

Tai buvo kažkas nepaprastai paprasto. Viso savaitgalio metu jaučiausi dalimi vieno didelio kūno - bendruomenės. Daug nuoširdaus juoko, tikrų ašarų, šiltų pokalbių, karštos maldos. Gera turėti tiek brolių ir seserų, būti viena Kristuje.

Ingrida

Rekolekcijos buvo tokios savotiškos gerąja prasme:) Temos, greičiausiai, iki galo taip ir nesupratau... :) Na, o rekolekcijų kulminacija buvo sekmadieninė evangelizacija ir paskui vykęs aptarimas, kuris man „žiauriai“ patiko:) kažkaip visi taip nuoširdžiai pasidalino, kad net šiurpuliukai bėgiojo...:)

Justina P.

Apie dievus ir žmones. Tai ne tik rodyto filmo pavadinimas. Tais pačiais žodžiais apibūdinčiau ir praleistą savaitgalį advento rekolekcijose.

APIE DIEVUS. Neretai nutinka, kai Dievui skiriamas laikas įspraudžiamas į konkrečius laiko ir vietos rėmus: bažnyčia, rytas – vakaras, o visą kitą laiką valdo – „dievai“ – mano planai, mano idėjos, mano darbai, mano silpnybės ir t.t. O juk svarbiau ne tiek žodžiu, bet savo gyvenimu liudyti Viešpatį. Visame kame matyti Jį ir Jo malonę. Suvokti, kad net žuvies kotletas ar elektrinis šildytuvas byloją apie Jo meilę. Kad tik atlaisvinęs vietą nuo savų „dievų“, liks vietos tam, kuris yra tikrasis ir vienintelis bei sektinas kelrodis. Šią tiesą fiksavo susitaikinimas, o antspaudavo adoracija.

APIE ŽMONES. Tai buvo savaitgalis ne tik apie, bet ir su jaunais, atvirais, nors ir mažai pažįstamais, bet tuo pačiu artimais žmonėmis, per kuriuos veikia Aukščiausiasis ir kurių buvimas jau porą metų stiprina mano tikėjimą.

Mindaugas

Rekolekcijos padėjo sustoti ir apsidairyti aplink, pamatyti tai, ko paprastai nematai.

Imantas

Rekolekcijos buvo ramios ir džiugios! Bei dar tokios, kuriose ieškai ieškai Dievo, Jo balso, nerandi, pagalvoji, kad gal rastum kitoje vietoje, kur mažiau šurmulio, mažiau žmonių ir galiausiai supranti, kad Dievas tau per šalia esančius žmones viską pasakoja.

Rimas

Draugystė, šypsenos, meilė, harmonija, ramybė..

Gediminas

Rekolecijos atnešė labai daug minčių. Tiesą sakant, man dar sunku pasakyti, kas ten įvyko, net sunku dar suprasti, bet aišku viena - Šventoji Dvasia veikė labai įvairiais būdais. Visko buvo daug: žmonių, užduočių ir kt., kurie kartu sudarė visą rekolecijų nuotaiką. Labiausiai įstrigo gyva bendruomenė, tiek kartu būnant, tiek švenčiant Mišias, tiek dalinantis.

Kristina P.

Prieš metus grįžome iš Rekolekcijų su giliai įsišaknijusiais, atrodytų, paprastais žodžiais: „Kartais didžiausia dovana yra „Nieko“. Trys keisti žodžiai: Ateitis – Tyla – Nieko. Kai ištariame žodį „Ateitis“, pirmas skiemuo jau tampa praeitimi. Kai ištariame žodį „Tyla“, sunaikiname ją. Kai ištariame žodį „Nieko“, sukuriame kažką, kas netelpa jokioje nebūtyje. 
Šių metų Rekolekcijų pėdsakas mūsų širdyse – Mandarinmedis. Medis – tai Bendruomenė. Atvira, nuoširdi, tyli. Mandarinai – Kalėdų kvapas. Ką mums tektų daryti, jeigu šis Medis neatsirastų mūsų širdžių soduose...?

Božena ir Karolina  

Man labai patiko pamokslauti per advento rekolekcijas. Buvo ypatingai gražu matyti kaip programos prasmė po truputį apsireiškė.

Kaip sakiau per paskutinį pamokslą, iš pradžių nelabai įsivaizdavau, kas suvienys mūsų veiklas: mokymus, žaidimus, grupės mąstymus... Tačiau, pabaigoje supratau, kad „žodis“  visada buvo centre, ar tai būtų Dievo Žodis, kai skaitėme Bibliją, ar mūsų žodžiai, kai bendravome „12 valandų“ apie kasdieninį gyvenimą su Dievu arba apie svarbiausią dieną mūsų gyvenime. Mes klausėme to žodžio, mes kalbėjome, mes liudijome, ir galų gale drįsome ištarti tuos žodžius, per kuriuos galima susitaikyti su Dievu.

O kadangi rekolekcijų tema buvo apie Joną Krikštytoją, man atrodo labai prasminga, kad kalbant apie tą didį pranašą, žodis užima pirmą vietą!

Šios tris dienos praleistos buvusiame domininkonų vienuolyne su taip gražiai giedančiais žmonėmis man padėjo įeiti į advento dinamiką, ir laukti su džiaugsmu to, kuris mums kalba tyloje!

Br. Morkus

Rekolekcijos buvo išskirtinės. Visas važiavęs jaunimas buvo kaip kumštis. Labiausiai man patiko pasidalinimai grupelėse tema: „Iš ko aplinkiniai atpažįsta, kad esu tikintis?“. Tuo metu galėjau išgirsti kitų liudijimus apie kasdienį gyvenimą: sunkumus, džiaugsmus ir atradimus.

Pirmąkart rekolekcijų metu buvo naktinė adoracija. Čia buvo iššūkis mums visiems, nes reikėjo paaukoti savo miego valandas, kad Dievas nė minutės neliktų vienas. Paskutinės dienos popietę gavome užduotį eiti į Aukštadvario miestelį ir liudyti žmonėms. Iš pradžių buvo labai baisu, tačiau įveikę savo baimes išdrįsome prabilti :) Visiems ši užduotis atnešė daugybę skirtingų potyrių ir patirčių. Labai įdomu buvo klausytis ir dalintis.

Taigi, nors rekolekcijos vyko tik tris dienas, patyriau ir gavau labai daug! Džiaugiuosi, kad priklausau Kalvarijų bendruomenei ir galiu šlovinti Dievą kartu su draugais!

Ramunė